Puslapiai

2011 m. gegužės 31 d., antradienis

Geltonos ir mėlynos niekada nebus per daug :D

Kokį seną piešinį atradau :D iš 2004! Šiandien jis man patinka kur kas labiau, nei kad patiko tada, kai nupiešiau... Palyginus kokios buvo mano anatomijos žinios tada, tai čia iš viso super.
Ir koks mielas spalvinimas flomasteriais :D Ir koks spalvų parinkimas :D

Aš tada visus piešiau su PĖDKELNĖMIS.

This is awesome.
Bet ir šiandien neturiu supratimo, kas vyksta šiame piešinyje... ^_^'

Dar šiandien nusipirkau štai šį nuostabų markerių rinkinuką :D Kažkodėl Lietuvoje šitie rinkiniai po 30Lt, o jei pirkti iš gamintojo tai po 11 svarų (apie 40Lt)... magic happens, I guess. Brangūs, kaip dešra su svarovskio kristalais, bet, žinokit, verta.

2011 m. gegužės 29 d., sekmadienis

Raudono drakono portretas

Vakar belaukdama, kol iš darbo grįš mano antroji pusė nusprendžiau ką nors papiešti. Iš pradžių per maždaug 10-12 minučių apsimečiau paprasto drakoniuko portretuką. Nesinaudojau trintuku, nes vis tiek planavau vėliau apvedžioti piešinį juodai, tai papildomos neaiškios linijos netrukė (bent jau man ;D ):
Likusį pirmos piešimo valandos laiką išnaudojau piešinio vedžiojimui juodu tušiuku. Naudojausi Faber-Castell Finepen 1511 Document - tokių galima nusipirkti kone bet kurioje raštinės reikmenų parduotuvėje ar didesniuose prekybos centruose (vienas kainuoja porą litų). Jie nėra mano mėgstamiausi, nes dažniausiai, kai tik juos paliečia vanduo, tai išsilieja arba bent jau išlieja tokį raudoną "pūkelį" - kartais jis suteikia darbui nepaprasto žavumo, o kartais ir viską pagadina. Asmeniškai labiau mėgstu kiek brangesnius (vnt. kaina apie 4-5Lt), bet su "permanent" užrašu :) Tuomet gali kad ir maudytis su piešiniu :D
Žinoma juodo tušo su plunksna niekas nepralenks! They are the best and a must have C:

Mano antra pusė naudojasi Lyra frimos akvareliniais pieštukais. Piešinį spalvinau keturiom spalvomis - geltona, oranžine, raudona ir juoda.
Buvo proga prisiminti, kodėl aš nemėgstu akvarelinių pieštukų - jie siaubingai tepa x_x
tai...
...taip...
...nervuoja! GAH.
Man atrodo po piešimo ant manęs pigmento liko daugiau, nei ant piešinio.
Man asmeniškai geriausias pieštukų kietumas >2H... o šie buvo kokio 4B ... T_T *verkia ir linguoja kamputyje*
Žinot kas baisiausi? Tuos pieštukus savo antrai pusei aš padovanojau. I am a monster! D:
At least a beautiful one ^o~
Orginalą padovanosiu Kristinai M. :>
Viso - nepilnos 3 valandos darbo.

Vis atsiranda norinčių, kad savo bloge parašyčiau "pamąstymų". Tai va. Apie ką aš turėčiau, ar jūs norėtumėte, kad parašyčiau? ;D Paleiskite savo smegenų vingių šimtakojius pasibėgioti po mano komentarų skiltį.

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Elfas iš brūzgynų


Piešinėlis iš konspektų galo (taip, vieno krašto ir neturi būti). Mėlynas tušinukas, žalias teksto žymeklis ir kuklus mėginimas papiešti žaliu flomasteriu ant kai kurių lapelių.

Elfus gi paparčiuose randa.

2011 m. gegužės 24 d., antradienis

Užrašų knygelės patobulinimas

Turėjau aš štai tokią baisią užrašų knygelę:

Kažkada ant jos tebuvo vienišas lapelis su užrašu "new life", vėliau atsirado ir mano pripieštas stiebelis tam lapeliui... Bet knygelė atrodė baisiai. Todėl paėmiau šiek tiek juodo akrilo ir nusprendžiau knygelės viršelį patobulinti:

Vėliau nusprendžiau paimti dar ir balto akrilo. Iš pradžių nupiešiau tiesiog apskritimą ant knygelės priekinio viršelio. Tuomet porą "spindulėlių" ir po 40 minučių turėjau jau štai ką:

Idėja gal kiek ir nuvalkiota, bet užrašų knygelei manau, kad tiks :)
Prieš plaudama juodą teptuką nuo jo turėjau nuvalyti juodo akrilo perteklių, ką ir padariau į pasidėtą po knygute lapą (kad stalo neištepčiau) - išėjęs rezultatas man irgi visai patiko, tai ir jį jums parodysiu:

Net kilo mintis ar su sausu kietu taptuku šiaip taip nepapaišius... bet ir taip tų idėjų devynios galybės :D

Prieš porą dienų nugaišo mano sraigiukas :< Visai pamiršau, kad jo rūšis tegyvena 1-1,5 metų (maniškis turėjo būti tikras senolis...). Kaip keista buvo... studijuojant mediciną žmogus kartais pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip natūrali mirtis, nes po kurio laiko vienintelė mirtis, kuri ima tave supti tampa tik kitų žmonių, o tuo pačiu ir tavo paties. Ir norisi kiekvienai jai rasti paaiškinimą - smurtinė trauma, DIK, miokardo infarktas - netgi ir ta, "natūralioji" mirtis, kuri tyliai atsliūkina miegant, dažniausiai tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto, tokia neskausminga ir dažnai išsiilgta, atrodo turinti savo paaiškinimą, kaip tinklinio smegenų darinio "išsiderinimas" arba autonominės širdies reguliacijos sutrikimas. Visada atrodo, kad mus iš čia turi kažkas išstumti, išspirti, ištempti, išgrūsti, kad mes turime patapti nebereikalingais, nebenaudingais, nebepajėgiais, visada atrodo, kad mirtis turi iš mūsų gyvenimą atimti, o ne mes jai jį atiduoti. Pasąmonės kamputyje kirba įsitikinimas, kad natūrali mirtis kažkuo panaši į savižudybę ir gal dėl to mūsų visuomenė negali atsisakyti cigarečų ar persidirbimo, greito maisto ar jaunystės kulto, negali atsisakyti nieko, kas mums pakeičia tą nenusakomą natūralios gamtos žiaurumą su kuriuo susiduria gyvūnai, su kuriuo instinktų lygmenyje norime susidurti ir mes, kad jaustumėmęs esą gyvi pirmiausiai dėl aplinkos povekio, o ne dėl savo pačių vidaus. Norime vieną dieną būti "pribaigtais" gyvenimo, norime gyventi kovoje, kad suvokdami savo mirtį nesuprastumėme to, kad ji pirmiausiai egzistuoja vien tik dėl mūsų pačių gimimo. Išmesdama sraigiuką pajutau norą, kad jis būtų nudvėsęs dėl mano kaltės - kad būčiau pripilusi ne tos temperatūros vandens, nepašėrusi ar išmetusi. Dabar suprantu, kodėl kai kuriose pagoniškose kultūrose žmonės stengdavosi numirti ką nors darydami - kovodami, išeidami į mišką, kad juos sudraskytų žvėrys, patraukdami į kelionę "aplink pasaulį" arba pagalbos paprašydami genties šamano. Ir kodėl tokiose kultūrose, kuriuose iš pirmo žvilgsnio egzistuodavo toks žiaurus elgesys su nepagydomai sergančiaisias ir senyvais asmenimis, nebūdavo mitų apie pragarą ir žmogus nebūdavo kaltinamas vien tik savo gimimu (daug religijų turi "gimtųjų nuodėmių" sąvoką), o tuo pačiu ir savo mirtingumu, kuris būdavo laikomas ir jo trūkumu, ir bausme.

Gerai, reikia baigti čia blevyzgoti.

Taigi, šiandien užėjau į gyvūnėlių parduotuvę naujos sraigės.
Neturėjo.
Viename akvariume pamačiau didžiausią tuntą "akvariumų samanų" (ten šiaip ne samanos, bet žmonės jas taip vadina). Paprašiau pardavėjos, kad man parduotų šiek tiek. Pardavėje pažiūrėjo į mane, kaip į trenktą, pasakė, kad šitos piktžolės ir taip duos.
Parsinešiau namo, įdėjau į akvariumą, atitraukiau užuolaidą, kad patektų daugiau šviesos ir ėmiau laukti. Po kelių minučių pamačiau tai, ko ir norėjau:

Mažulytė mažulytė ampuliarija. Kol rašiau įrašą dar kokių 10 išlindo.
Dar užaugs :D

2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis

Kavos?

Nupieštas per kelioliką minučių mano konspektų sąsiuvinyje ir vėliau nuspalvotas su GIMP'u per 5 minutes...
Įdomiausia yra tai, kad aš kavos negeriu iš viso.

Man patinka raudoni fonai.
Man patinka raudoni kostiumai.
(autorius Esao Andrews)

Jei būčiau vyras, devėčiau raudoną kostiumą kasdien.
It koks demonas su viena akim.

2011 m. gegužės 21 d., šeštadienis

Mėlyna Fėja








Mėlyna fėja. Viso 7 valandos darbo (po nuotrauką po kiekvienos valandos). Daugiausiai naudojau flomasterius, šiek tiek spalvotų pieštukų. Taip pat paeeksperimentavau su geltonu akrilu piešdama jos "skudurėlį". Kairė ranka atrodo tragiškai x_x ir tą pastebėjau tik įpusėjusi spalvinimą D:

Scott Weaver Sanfranciskas

Kai lankiau pirmą-antrą klasę per TV žiūrėdavau ir labai mėgau serialą "The Pretender". Vienoje iš serijų buvo parodyta, kaip pagrindinis veikėjas Džeradas, vaikystėje, kasdien nuo pietų stalo nušvilpdavo po porą dantų krapštukų ir po truputį pastatė įspūdingą statinį. Aš kaip mat nubėgau į virtuvę, susieškojau visus degtukus kiek radau ir pati ėmiausiu darbo... iš mano pastangų išėjo tik keistas klijų ir degių medžio gabalėlių blynas...
Serialo statinio "screenshot'o" niekur nerandu, tačiau šiandien noriu parodyti kai ką žymiai įspūdingesnio ir, kas svarbiausia, tikro. Tai - Scott Weaver 35 metus statytas dantų krapštukų šedevras, kuriame jis papasakoja svarbiausias savo gyvenimo nutikimus (jame taip pat gali riedėti kamuoliukai! weeee :D double fun!).
Štai skulptūros video:

O štai keletas tos pačios skulptūros nuotraukų:







2011 m. gegužės 20 d., penktadienis

Penktadienio komiksas I

Ką tik baigiau skaityti trumpą, bet be galo įdomų eskizinį komiksiuką - "A Year In Waiting". Jį nupiešė iliustratorė, kuri, nerasdama niekur darbo pagal savo specialybę, nusprendė paragauti padavėjos duonos - komiksėlis tik 19 puslapių, jame yra ir juokingų vietų, ir graudžių, ir tokių, kurios galbūt padės visiems, kurie šią vasarą tikisi dirbti panašų darbą.

Asmeniškai aš tik vieną kartą mėginau įsidarbinti padavėja. Įdomumo dėliai. Norėjau ką nors padirbėti per vasaros atostogas, dar besimokydama mokykloje. Nuėjau į prašmatniai atrodančią kavinę miesto centre, jos "menedžeris" mane išklausė, ir pasakė mielai sutiksęs priimti, tik man reikės nusiperoksidinti plaukus ir avėti aukštakulnius (1,74cm pagal jų standartus buvo kiek per žemas ūgis). Atisakiau... Bet, jei būtų reikėję pinigų, tai gal ir ne taip jau ir blogai... Gi žmonės dar ne tą padaro.

Ta pati dailininkė šiuo metu piešia ir kitą komiksą - The Less Than Epic Adventures Of TJ And Amal. Istorija apie tai, kas būna, kai tiesiog norisi imti, atsistoti, ir eiti-važiuoti kur akys mato, kol viskas galvoje susidėlioja į savo stalčiukus. Kai norisi ką nors mylėti ir pradėti pagaliau gyventi dėl savęs. Norėčiau mokėti taip lengvai ir gražiai piešti...

2011 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

Sapno analizė

Prieš porą dienų sapnavau sapną: paryčiais bėginėju užmieščio stadione ratais. Po kelių nubėgtų ratų pastebiu kaip giedrame danguje skraido sidabriniai lėktuvėliai - patys įvairiausi. Staiga vienas biplanas "susimėto" ir nukrenta tolumoje. Dūmų nėra. Garso nėra. Aš bebėgdama sumąstau, kad juk man būtinai reikia nubėgti ir pažiūrėti kas ten atsitiko. Sapnas baigiasi.

Po prabudimo iš karto sekusi mano pačios sapno interpretacija: Bėgimas stadione ratais simbolizuoja mano gyvenimą kasdieninėje rutinoje - vis bėgi, bėgi, o dažniausiai tik dėl pačio bėgimo. Ir, nors graži stadioną supanti aplinka rodo, kad savo rutina aš visgi esu patenkinta (taip ir iš tikrųjų yra), bet vėliau sekantis išbėgimas iš stadiono rodo norą, kad kažkas būtų kitaip. Tai nėra poilsio noras, kadangi bėgimas nesustoja. Ankstyvas rytas galėtų reikšti, kad norėčiau, jog pokyčiai būtų greičiau, o sudužęs lėktuvėlis tolumoje rodo, kad norėčiau, jog mane pačią nuo mano kasdienybės atitrauktų kažkieko kito, ne artimo ir ne mano pačios nelaimė, kuri būtų pakankamai keista ir originali (sidabrinė lėktuvų spalva), kad visiems būtų aišku, jog man likti mano kasdienybėje tikrai nereikėtų (arba - mano nenoras jausti kaltę ir kitų pasmerkimą už savo kasdienybės-rutinos-pareigų apleidimą).

...
kita vertus, visuomet galima sakyti, kad savo sapnų neprisimeni ir tikėti, kad esi geresnis žmogus, nei esi iš tikrųjų. Ir kartoti tai tol, kol vieną dieną tikrai nebeprisiminsi. Juk tiek daug žmonių nemato didesnės palaimos, kaip kad nežinios.




O man kartais atorodo, kad matau per mažai.

2011 m. gegužės 17 d., antradienis

Jei turėčiau rentgeninį žvilgsnį...

Pastaruoju metu visko tiek daug buvo.
Bet visada taip. Visada visiems visko būna daug. Ir net jeigu atrodo, kad kažko trūksta, tai vėlgi - tą trūkumą galima įvardyti kaip kažko kito perviršį, nebepaliekantį nei vietos, nei laiko pageidaujamui dalykui.

Išmėginau baltą akrilą ant juodo popieriaus (apie 30 minučių darbas):
Invertuotos spalvos - atrodo irgi gana įdomiai:
Norėčiau, kad jo uodegiukas būtų ilgesnis...

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Nepaprastas talentas - Sangluna

Kažkaip visai netikėtai paaiškėjo, kad praeitame mano bloge buvęs, karts nuo karto pasitaikęs, dailininkų "pareklamavimas", kai kuriems žmonėms būdavo visai įdomus :D Ką aš čia per sakinį surezgiau?..
Taigi, šiandien norėčiau pareklamuoti vieną dailininkę, kuri susilaukia žymiai per mažai dėmesio - tai Sangluna, kuri taip pat turi ir savo blogą. Aplankykite ir vieną, ir kitą. O jei dar nežinote ar verta, tai žemiau pateikiu keletą autorės darbų:




2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis

Demonas - pabaigtas

Atsimenate demoną, kurį prieš kurį laiką pradėjau piešti?
Štai jį ir pabaigiau:
Flomasteriai, spalvoti pieštukai ir šiek tiek balto akrilo.
Nepilnos 10 valandų darbo.

PS - Mantai, nerandu kaip tavo bloge parašyti komentarą :)))

2011 m. gegužės 1 d., sekmadienis

Mano piešimo kampas

Štai taip atrodo mano paišymo "kamputis":

1 - Pintinėlė su įvairiomis dažų tūtelėmis ir indeliais. Daugiausiai pigesniu akrilu. Dar matosi gulintis neveikiantis telefonas ir "krokodilas" popieriams susegti :)
2 - Stiklinės su įvairiais pieštukais, flomasteriais ir rašikliais, kurie neranda kitur sau vietos. Taip pat yra žirklės ir liniuotė. Užima daug vietos, bet šiaip tai visiškai nenaudingas daiktas... anksčiau susidelėdavau pieštukus pagal atspalvius, bet šiandien man daug lengviau dirbti su kokiomis 5 spalvomis ir jas maišyti, nei turėti visą milijoną "kažkur"...
3 - Mažyčiai popierėliai, labai tinkantys kam nors užsirašyti, o dar labiau pasidėti juos tarp delno ir piešinio, kol spalvinu - mažiau tepasi! Popierėlių dėžutė taip pat tarnauja kaip "kinderinių" žaisliukų ir drožtukų/trintukų saugykla ;)
4 - Baltas ir geltonas akrilas. Tą vieną balto akrilo indelį naudoju jau kokius 10 metų. Labai tinka nupiešti blikams (baltiems atspindžiams) plaukuose ar akyse :) Taip pat be akrilo labai tinka ir tas baltas kanceliarinis "korektorius", bet, zaraza, brangus yra :D
5 - Klijai, ir mano naudojami flomasteriai ir pieštukai. Flomasterius paprastai pirku pagal principą "omg... kiek daug spalvų!". Yes, I am overcompensating...
6 - Vienkartinės stiklinės vandeniui.
7 - Piešinys, kurį vakar piešiau negalėdama užmigti, nes persivalgiau kriaušių... apžora drakoniukas >_>

Minėtas piešinys iš arčiau:
Nupieštas per pusvalandį su violetiniu tušinuku ir mėlynu flomasteriu, kuris paseilėtas pasidaro žydros spalvos :D

Or maybe it's my saliva made of some acid O_O
O NOM NOM NOM