Puslapiai

2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

Viči koldūnų degustacija


Tai va - Viči koldūnai man pasiūlė pabandyti jų koldūnų. Aš juos įspėjau, kad rašysiu taip, kokie man tie koldūnai pasirodys ir vis tiek jų neatbaidžiau!
Pabandžiau ne tik pati, bet ir priverčiau jų paragauti vyrą.


Išsirinkom po vieną iš kiekvienos serijos - iš tradicinės su kiaulieną, iš azijietiškų su aštriomis daržovėmis ir iš modernių su lašiša.

Dalį koldūnų išsivirėm, o dalį pasikepėm aliejuje. 
Taigi, mano ir mano vyro (xLapinox) nuomonė, apie kiekvienus koldūnus:

Tradiciniai su kiauliena:
  • Kepti:
    • Enorca: Labai sūrūs. Nežinau ar tokius būtų galima iš viso vartoti vyresnio amžiaus žmonėms ar vaikams... :/
    • xLapinasx: Siaubingai riebūs - tiesiog neįmanoma valgyti. Aliejų ir tą sugerė kaip kempinė.  [Kažką toliau murma po nosimi].
  • Virti: 
    • Enorca: Visiškai normalūs parduotuviniai virti koldūnai su mėsa. Nieko neapgausi, kad naminiai, bet ir valgyti galima. Jeigu būčiau labai labai pavargusi ir neturėčiau daugiau niekam jėgų, tai net apsidžiaugčiau tokių radusi šaldiklyje.
    • xLapinasx: Lyg ir valgomi, bet nieko vis tiek įspūdingo nėra.

Modernūs su lašiša:
  • Kepti:
    • Enorca: KAS ČIA??? Kas čia per balti šniūrai koldūne? Čia tipo makaronai? Ryžiai? Atsitiktinai patekusios ir nusigalabijusios kirmelės iš gretimo žuvų jauko fabriko???? KAS ČIA?????
    • xLapinasx: Skonis kaip sintetinių krevečių. Bet iš visų keptų šitie valgomiausi.
  • Virti: 
    • Enorca: MMMMM... Skanu, su sojos padažu geriau už čipsus. Labai tinka prie Asylum studios filmų.
    • xLapinasx: Su sojos padažu visai valgoma. Bet be jo tai nežinau ar valgyčiau iš viso.

Azijietiški su aštriomis daržovėmis:


  • Kepti:
    • Enorca: Vieną paragavau. Galime likusius išmesti?
    • xLapinasx: Nei daržovių, nei aštrumo neradau. Tik kokia tai žalia pseudo kopūstų masė.
  • Virti: 
    • Enorca: Būtų galima tokius naudoti kaip bausmę neklausantiems vaikams. Nedarysi pamokų - gausi tik Viči koldūnų su kopūstais!
    • xLapinasx: Skonis kaip zylės šūdžiukų.
O kokie koldūnai Jums skaniausi? Gal netgi žinote gerą receptą? :)

2013 m. liepos 22 d., pirmadienis

Grumpy enorca ar art supplies shop


Susidariau gražų sąrašą kokių piešimo priemonių man reikia, kokių norėčiau ir šiandien nuėjau į dailininkų prekių parduotuvę, kurioje jas dažniausiai perku.


O ten nuėjus - NIEKO NĖRA. Guli lentynėlėse kažkokios užsilikusios rūžavos pastelės, pavieniai popieriai ir dažų tūtos. Aš net persigandau, kad bankrotas, o pardavėja sako - dabar gi vasara. Iš pradžių net nepagavau, o pasirodo vasarą dailės studentai atostogauja, tai ir prekių jiems neapsimoka vežtis. Dirba tik dėl vaizdo ir dėliojasi kitiems metams.

Aš net pasimečiau. Ar neturėtų būti taip, kad vasarą kaip tik meno studentai turėtų varyti savo asmeninius projektus visu pajėgumu, negailint jiems nei laiko, nei pinigų, kažkur tarp jų įterpiant greitus romanus ir intrigas, bohemiškas kvailystes, kol tikrieji menininkai neva išvažiavę kurti į savo personalines sodybas (o šiaip guli bambą išvertę ir arba ilsisi nuo žiemos skandalų), o pusmenininkai (nugirstas terminas kažkurioje parodoje) gali gerti pūstis kiek tik nori visokiuose pleneruose ar blogiausiu atveju vaikų vasaros stovyklose, gerdami į save nors kažkokį aplinkinių pripažinimą ir dėmesį, kurio jiems nesuteikia trūkstamas tikro menininko narcizizmas, tuo pačiu irgi nebūdami mieste.



Velniai rautų! Miestas jūsų! Karštos tamsios, trumpos naktys palėpėse tapyti, smaugiančios dienos pasislėpti rūsiuose ir prie halogeno raižyti, pigi patalpų nuoma skulptūrai ar kokio žavaus japoniuko apgavystei išsinuomavus loftą ir tapant jo portretą 10x10 metrų aiškinant, kad tu tuoj būsi naujausia ir skaisčiausia Eurazijos meno žvaigždė, todėl tegul jis geriau tegul perką tą paveikslą už 20k eurų, kol dar taip pigu, ką nori, netrukdant privalomų užduočių ir net užsakymų, kurie padėtų susimokėti už šildymą ir maistą tą niūrią, depresija grąsinančią žiemą...

I don't get it :<


Parduotuvės skirtos būtent meno studentams yra pačios geriausios - ten visada būna ir pigių ir labai brangių priemonių, kurių nebūna "tiesiog" dailės prekių parduotuvėse. Tik ten būna tokių priemonių, kurias pamačius varva seilė ir piniginė tyliai cypia "nio, nio, daugiau nereikia, daugiau negaliu", bet kuriomis išgaunami efektai daugiau nieko nepasako be to, kad naudotos brangios medžiagos. O! Užtat tie efektai taip veža, nes pradedantį menininką apgauna, kad čia ne jos, čia jis taip padarė! 

Tuo tarpu paprastose meno prekių parduotuvėse būna tai, ką labiausiai ir geriausiai perka - jei ten ir būna kažko pikantiškesnio, tai su kosminiu antkainiu. Dauguma priemonių orientuotos į ilgaamžiškumą - tai yra į pirkėjo viliojimą, į aiškinimą, kad menas - tai investicija. O investicija geriau tegul atlaiko drėgmę, saulę ir nevilioja būti sugraužta pelių ar katino.

Ne dailės studentams skirtose parduotuvėse pardavėjos dažnai nebūna pačios maloniausios (skirtingai nuo dailės studentams skirtų parduotuvių) ir nors nieko nenusimano apie savo siūlomas prekes (nėra bandžiusios jų asmeniškai), tai dar ir dažnai pasityčioja :/ Bent jau man taip atrodo, nes joms tikriausiai taip neatrodo. Gal čia aš per daug jautri, bet štai keli mano su jomis apturėti pokalbiai:

Aš: Ar turite lako X?
Pardavėja: Turime. Bet jums į VCUP'ą reikia, ten rankdarbiams prekės yra kažkuriam aukšte.
- ?
- Tai jūs ne dekupažui?
- Ne, aš paveikslui.
- Hm! Vyras tapo? Čia gi brangus lakas, geriau pasitikslinkite ar tikrai šito reikia.

>:0 boba tu, %%^%$$ aš gal žinau kokio lako aš noriu ir kurioj tu akmens amžiaus epochoj gyveni, kad moteris negali tapyti??? 

Aš: Man vieną juodą pieštuką.
Pardavėja: Ką dar?
- Viskas?
- VISKAS??? 
- Nu taip.
- Eikit į kaciliarinę, aš tingiu dėl tiek kasą mušt.
- Kanciliarinėse nebūna firmos Y juodų pieštukų.
- Taigi jis net ne akvarelinis!!!

>:0 boba tu, argi $%%$^^, kad pieštukas yra ne akvarelinis nereiškia, kad jis yra blogesnis už akvarelinį! Nors ir pigesnis, jį galima plauti su spiritu, jis netepa rankų ir yra kietesnis -> galima brėžti plonesne linija. Galų gale, jei jis jau toks blogas, tai kodėl jais iš viso prekiaujate????

Ateityje man tikriausiai reikės pirkti ten taip:


Kartą vienas vyresnis vyras pirkęs popierių kažkaip nuklausė mano pokalbį ir man išėjus mane prisivijo. Prisistatė kad yra tapytojas (nors nepasakė koks) ir papasakojo, kad jos taip elgiasi todėl, jog sovietiniais laikais norint nusipirkti meno reikmenų turėdavai turėti tam spec leidimą. Nežinau kiek tame tiesos, gal jis man tik smegenis pudrino.
Aš tada labai nustebau, kad gi praėjo 20 metų, o pardavėjos mano metų, bet jis tik pasijuokė, kad tai "sienose" ir patarė ateiti su sąrašu ir pirkti iš karto po dau. Aš tada dar labiau nustebau, nes neįsivaizduoju kaip tikras menininkas (ar net pusmenininkis, o ne tiesiog hobistas kaip aš) gali išgyventi be reikiamų dažų ar priemonių - čia gi kaip žvejui, jau kai reikia, tai reikia ir jei negauna tai arba labai labai blogai ir eina gerti, arba keičia pasaulėžiūrą, kad nebūtų blogai (žvejys žvejoja kitas žuvis, tapytojas tapo viską mėlynai etc). Juk tai turėtų taip varžyti vienintelį dalyką, kurio nesuvaržymas turėtų būti vienas kertinių jo akmenų (teko skaityti, kad daVinčis pats maišydavosi sau dažus, nes tuometiniai jo tiesiog netenkino. Kai susimaišyti neišeidavo, nebūdavo ir paveikslo/freskos. Deja jo dažai nepasižymėjo dideliu patvarumu (nors šaltiniai byloja, kad buvo labai gražūs ir tepdavosi kitaip) ir didžioji jo darbų dalis buvo prarasta labai netrukus po jų sukurimo).
Kažkodėl tas mano pasakymas jį labai nuliūdino, tada ir aš nuliūdau, nes žmogus norėjo mane pralinksminti ir paguosti, o va kaip išėjo. Vnž. man emociškai sunku pirkti dailės prekes iš ne kancialiarijos ar studentams skirtų parduotuvių. Arba ten kažkas nuliūdina mane, arba aš nuliūdinu kažką :'/ can you feel my pain? :o

... 
nors į nejaukias situacijas galima pakliūti ir dailės studentams skirtose parduotuvės:

- Ar turite akrilo šviečiančio tamsoje?
- Turime.
- Hmmm.....
- O ne, kas negerai? D: Ar akrilas blogas?
- O gal turite tik lako, kuris šviestų tamsoje?
- :0 ne.... o tokio būna?
- nežinau, o būna?
- :0 davai pagūglinam? 
- Tai kad man eiti reikia.
- Nio nio nio, pasėdėkit čia, aš tuoj pagūglinsiu ir jei ką užsakysiu iš karto.
- eeee....
- arbatos? Ką kuriate? Papasakokite?
- Ne, nu man tikrai reikia eiti.
*pardavėjas žiūri kačiuko akytėmis*

>_> nors kažką nusipirkau iš šiandienos sąrašo (ir begėdiškai pareklamuosiu savo Instagram'os puslapį >:3) :

2013 m. liepos 21 d., sekmadienis

2013 m. liepos 19 d., penktadienis

Collab su Kxeron

:) Prieš kurį laiką pasiūliau talentingajai Kxeron collab'ą. Taip mandrai galima pavadinti darbelį prie kurio dirba daugiau nei vienas paišytojas ;) Idėja buvo paprasta - viena nupiešia linijas, o kitas jas nuspalvina. 

Taigi, bbi nupiešėm šiam mažam projektėliui po darbą:

(Paspaudus pasididina. Kairėje pusėje - Kxeron nupiešti kinų zodiako ženklai, dešinėje - mano tiesiog kažkoks drakonas xD)

Tada nusiuntėm piešinius viena kitai ir nuspalvinom:

(O dabar atvirkščiai - kairėje mano spalvinimas, dešinėje - Kxeron :) )

Dabar beliko tik išsiųsti originalus vėl ir collab'as bus galutinai baigtas. Būtinai įsirėminsiu taip nuostabiai Kxeron nuspalvintą drakoną ir pasikabinsiu garbingoje vietoje :)
Rėminti nešiu su dar vienu paveikslu, kurį tikiuosi baigsiu artimiausiomis dienomis.


(Čia to paveikslo fragmentas iš kampo. Čia mienas! Šitas bus parduodamas >:] )

Pabaigai dar šiek tiek apie mūsų katiną Tapkių.


Jis turėjo pilvo išvaržą (bambinę), bet pastaruoju metu ji buvo ėmusi didėti, tad parodėm veterinarui, o šis rekomendavo operuoti (jei skaitote šitą kažkaip į mano blogą patekę gūglindami apie bambines kačių išvaržas, tai, kaip mes supratome, mažos pilvo išvaržos operuojamos tik katytėms, nes nėštumo metu būna didelė tų išvaržų komplikacijų rizika (o jei katytė sterilizuojama, tai ir išvarža "prie progos" sutvarkoma). Tuo tarpu patinams, jei išvarža maža ir laisva, dažniausiai paliekama, nes operacijos rizika yra didesnė, nei išvaržos komplikacijų. 

Taigi, šiandien Tapkučiui išvaržą operavo. Dabar jis dar apdujęs. Vis bando nusiimti uždėtą apykaklę (ji reikalinga, kad jis neišsitrauktų siūlų). Ryt ir poryt numatyti vizitai pas veterinarą ir jei viskas bus gerai, tai po 10 dienų bus galima išimti siūlus :>

:] tada laikom kumštukus iš Tapkutį, o čia smagus gif'as nuotaikai pataisyti, kaip meškėnas vagia kačių maistą:


2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

cukrinis liapsusas


Šiandien ryte apsižioplinau :)
Į mano rankas pakliuvo vienos vaistų firmos reklaminis cukraus pakelis. Pakelio viršuje buvo vaistų nuo skausmo logotipas, kampe paveiksliukas, tik per vidurį parašyta - 5g cukraus.


Mane taip sužavėjo toks paprastas sprendimas, kad aš jį nufotografavau ir įkėliau į kelis socialinius tinklus. Laimė labai greitai Saulius B, mane įspėjo, jog receptinių vaistų reklama visuomenei yra draudžiamas dalykas.

Ir aš tada:


Kaip galėjau taip apsižioplinti! Teko raudonuojant viską greitai išimti, o jeigu interenete imi trinti ką pats postinai tai jau didesnio feilo, na, kaip jau ir nebegali būti xD Negali ir apsimesti, kad to nebuvo.

Dabar aš:


Bet gal taip ir gerai viskas. 

Kai pagalvoji, tai niekas nenukentėjo (be manęs pačios, pasirodžiusios žiople), ir tokie mažiukai liapsusai ir moko nedaryti didelių.
Yra gi trys grupės žmonių - kurie nedaro klaidų, nes mokosi iš svetimų, kurie daro patys ir mokosi iš savo klaidų ir kurie yra šventai įsitikinę, kad priklauso pirmajai kategorijai, nors realiai klaidų nėra padarę tik todėl, kad proga nepasitakė. Kad ir kaip norėtųsi priklausyti pirmajai kategorijai, bet šimtą kartų baisiau būtų priklausyti trečiajai :[

Tai va, kodėl aš ta reklama taip apsidžiaugiau. Cukrus yra nuostabus skausmą mažinantis dalykas. Jis aišku pats skausmo nemalšina, bet jo saldumas suteikia laimės pojūtį, kurio fone skausmas atrodo mažesnis.

Pavyzdžiui vienas iš būdų kuriais atliekama nejautra naujagimiams tėra trys gliukozės lašeliai ant liežuvio - pirmą kartą juntamo saldumo euforija yra neįsivaizduojamai didelė. 
Liaudies medicinoje saldūs dalykai dažnai būdavo naudojami "gydyti" skausmingoms ligoms, šiandien jie vartojami tai dažniausiai net nežinant, kad ne kokios tai super duper medžiagos tuose preparatuose veikdavo, o būtent greitai pasisavinami angliavandeniai ir bent jau ta mažytė saldumo akimirka.

Man asmeniškai kartais protas neišneša kiek smarkiai mes geriau gyvename nei mūsų protėviai prieš kelis šimtus metų. Kartais ateina pacientas, kuris serga liga nuo kurios sukelto skausmo žmonės anksčiau mirdavo, ir didžiausias jo skundas yra baisus nepasitenkinimas, jog nereceptiniai vaistai, kuriuos geria, skausmą nuima, bet skaudamose vietose lieka niežulys. Ir taip sėdi ir susimąstai, kad buvo laikai kai jo skausmą būtų malšinę tik saldumu, o greičiausiai kažkuo labiau prieinamu ir lengviau išgaunamu. 

Galbūt esate skaitę Stephen Kingo'o "The Dark Tower" seriją? Man pati baisiausia vieta ten yra, berods pačioje pirmoje knygoje, kai Roland'as laukia iš mūsų visatos antibiotikų ir prieš tai gauna skardinę Pepsio. Jos paragavęs dėl saldumo nesupranta ar čia jau yra tie vaistai, bet net jei čia ne jie, tai jis manosi pasveiksęs, jos jo Pasaulyje cukrus vis dar naudojamas kaip medikamentas. S. Kingas savo romanuose dažnai nuvažiuoja į lankas, bet kartais taip gerai pataiko į kažką baisaus, kad tarsi užgauna nervą - suvokimas kiek esame netoli Pasaulio, kur nuskausminama tik tokiais būdais gelia skaudžiai. Gelia giliai. Gelia smarkiai. 

Kartais galvoju, kad kai kurie žmonės suserga depresija, kuri neturi nieko bendro nei su jų, nei su jų artimuoju asmeniniu gyvenimu, neuromediatorių disbalansu smegenyse ar dar kuom nors. 

Tiesiog jie, vienaip ar kitaip, suvokia kad tas šiandienos baisumas nėra toks jau baisumas.
Bet visa tai guli ant šimtų metrų praeities kaulų, sudžiūvusio kraujo, sudegusių namų pelenų ir ašarų. Ir pirmūnės mergaitės iš geros šeimos ašaros, kad ji neranda tobulo princo nėra tos pačios ašaros moters, kuri verkė dėl to, kad buvo ištekinta už vyro, kurio nepažinojo, kad kasdien jo buvo prievartaujama, kad laukiasi ketvirto vaiko, nors jo visai nenori, nes prieš tai vienas mirė, o kitų laukia likimas dirbant sunkų fizinį darbą. Ašaros, žmogus, jog negali gyventi trijų kambarių bute su dviem balkonais nėra tos pačios ašaros, kuriomis verkė žmogus išplėštas iš savo gimtinės iš išvežtas gyventi ant ledo ar smėlio, kėlionės metu matydamas kaip iš bado miršta jo sutuoktinis.
Vis dėl to žmonėms norisi verkti, bet jaučiamas kažkoks pasąmoningas įsitikinimas, kad jeigu taip jaudinsiesi dėl tokių dalykų, tai tarsi sumenkinsi tų kitų žmonių skausmą. Tarsi padarysi silpną patį save - juk galvosi, kad tie žmonės dėl tavo niekų ir nebūtų išgyvenę. 
Tikriausiai tai ir nulemia, kad dalis žmonių vietoje to, kad išgyventų sveiką skausmą pradeda save niekinti, menkinti ir matyti pasaulį tokį baisų ir blogą, kad jų pačių skausmas tada jiems atrodo tarsi... legalus jame. Kaltė, jog tau skauda, bet neskauda taip smarkiai, kaip turėtų tam, kad tu būtum "vertas" pagalbos priverčia pačiam padaryti, kad skaudėtų pakankamai, nes kitaip tai kažkaip gėdinga. Negaliu skiepyjamui vaikus prisiversti pasakyti "tau visai neskaudės", nes nesijaučiu turinti teisę nuspręsti kas jam skauda, o kas ne. 

Tas cukraus-reklamis-nuskausminamųjų pakelis tuo pačiu metu atrodo ir kaip reklama, ir kaip parodija, ir kaip priminimas kad "gyvenimas yra gražus, net jau tau skauda" priminimas. 


2013 m. liepos 10 d., trečiadienis

Ekskursija po pirmąjį Vilniaus troleibusų parką


Vakar apturėjau labai įdomią ekskursiją po Vilniaus pirmąjį troleibusų parką, už kurią turiu padėkoti Mariui ir Skirmantui Tumeliui. Netoli mano namų yra ir antrasis troleibusų parkas, bet pirmasis skaitosi tipo krūtesnis.

Jeigu kas nežinote, tai Vilniuje važinėja ne tik autobusai, bet ir jau minėti troleibusai - transporto priemonės varomos elektra, kurią "pasiima" per tokius kaip ir ūsus. Yra elektrinių transporto priemonių, kurios elektrą gauna kitaip arba kurios važinėja akumuliatorių dėka, bet šios nėra troleibusai :) Troleibusas laaaaabai senas išradimas.

(Siemens'o elektromotas - vietas pirmųjų troleibusų. 1882 metai, Vokietija. Nuotrauka iš wikipedijos)

Troleibusai turi keletą pranašumų dėl kurių vis dar yra naudojami ir šiandien. Jie yra varomi elektra. Jeigu šalis elektrą gaminasi pati, o ypač atominėje elektrinėje (o dabar eina kalbos ir apie dar mandresnes ir dar pigesnės elektros sintezės elektrines), tai naudoti elektrą jai yra nepalyginti pigiau, nei įvežtinį iškastinį kurą (nebent, aišku, jo turi pati).
Elektrinis variklis geras ir tuom, kad jis yra mažiau kapryzingas už dyzelinį, ypač jeigu reikia važiuoti į kalniuką. Čia troleibusas, lyginant su kita populiaria viešo transporto priemone - tramvajumi - turi dar vieną pliusą, kad važiuojant nuo kalniuko jis yra saugesnis - geriau sukimba ir efektyviau stabdo. Vilnius neatrodo kaip amerikietiški kalneliai, bet neatrodo ir kaip nuobodi plynė, tad teoriškai jam tinka bet kuri viešo transporto priemonė ir jos gerumas keliaiviams daugiau priklauso nuo jos priežiūros, naujumo, valdymo ir panašiai, nei nuo jos pačios rūšies. Deja, bet Vilniui tai lazda su dviem galais. Lazda, kurios blogą galą kažkas ar tai juokais ar tai iš piktumo nusmailino.

Techniškai tvarkingas troleibusas yra tylesnis už tramvajų ar autobusą. Lyginant su autobusu labai naudinga ir tai, kad jis neišmeta dujų.

O bet tačiau, didžiausias troleibuso minusas yra tas, kad jis labai priklausomas nuo tų simpatiškų savo ūsų - jeigu paskui troleibusą važiuoja kitas ir jie nori apsikeisti vietomis, tai vienam iš jų reikės atkabinti ūsus nuo linijos.
Senesni troleibusai nutrūkus linijai taip ir likdavo stovėti vietoje, tik naujesni turi akumuliatorius ar hibridinius variklius (su dyzeliu) kurių dėka gali pavažiuoti ir atlaisvinti kelią.  Sugedus tramvajui ar jo linijai būna dar liūdniau (tramvajus nuvažiuoti nuo bėgių kaip ir negali). 
Autobusui "pasislinkti" ar palenktyniauti su kitomis transporto priemonėmis nėra bėda irt nėra taip, kad įvykus nelaimėje pastotėje ar kažkam nutikus su bėgiais/ūsais sutriktų viso vieno ar kelių maršrutų eismas.

Deja, bet įvertinti kas geriau pinigine prasme - troleibusai, tamvajai ar autobusai lyginant jų įtaką likusiam transportui ir nuostolius, kai jie sugenda galima tik paskaičiavus kas kiek kainuoja. Gali išeiti taip, kad troleibuso pigumas atperka jam sugedus įvykstančių kamščių nuostolius.
Čia kaip su skiepais - valstybė dotuoja tokias vakcinas, kurių ligos yra tokios nuostolingos, kad tiesiog nėra kaip išsisukti. Pavyzdžiui iki poliomielito vakcinos buvo įprasta, kad kiekvienas vaikas turėjo 1-2 dėl šios ligos niekada normaliai ar iš viso vaikščioti nebegalėsiančius draugus.  Kai kurios vakcinos, kaip kad nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV) irgi būtų labai naudingos, bet kadangi ŽPV sukeltas gimdos kaklelio vėžys (šis virusas tėra tik viena iš šio vėžio priežasčių ir jį turint tikrai ne visi žmonės suserga onkologine liga) Lietuvoje neįprastai Europai nustatomas vėlyvose stadijose (nes kai kurie mūsų tautiečiai vadovaujasi principu, kad pas gydytoją reikia eiti tik tada, kai jau yra labai blogai. Ypač kai eina kalba apie ginekologiją ar proktologiją (ŽPV yra ir vienas iš dažniausių išangės vėžio sukėlėjų)), tai vėlyvų stadijų gydymas ir jų nulemtos mirtys kainuoja pigiau, nei visuotinis skiepijimas.

Pinigai ne begaliniai ir kažkokiais kriterijais vadovaujantis juos reikia skirstyti. Skirtingos šalys juos skirsto nevienodai - vienos vadovaujasi principu, kad geriau išgelbėti šimtą gyvybių, kad ir ligotų, nei vieną, bet sveiką. Kitos, kad kam labiausiai reikia, tas ir turi gauti, nesvarbu kaip smarkiai reiktų kitiems. Dar kitos, pagal tai, ką gydomasis gali duoti, kuo daugiau gali - tuo daugiau gauna. Yra ir tokių, kuriose visi viską gauna neva vienodai šūdinai. Prieš grįžtant prie troleibusų, pasakysiu, kad jeigu svarstote emigruoti, būtinai pasidomėkite kaip Jūsų pasirinktoje šalyje yra skirstomi pinigai medicinoje. Kai kuriose šalyse sunkiai sergant mažiems vaikams yra vadovaujamasi principais "tai gi tėvai pasigimdys naują" ir kitokiais, kurie mūsų įsivaizdavimu yra nesuvokiami. Na o mūsų - jų.

Vertinant iš tolimos perspektyvos, tai troleibusai yra bele kaip krūčiau už autobusus, nes iškastinis kuras kažkada baigsis, o akumuliatoriai (bent jau dabartinės jų technologijos) labai teršia gamtą, tad greičiausiai ateities viešasis transportas, jei tik neskraidys ant magnetinių pagalvių, tai ūsiukais ar kitomis ataugėlėmis bus susikabinęs su elektros maitintoju. Iš artimos laiku ir vietoje perspektyvos Vilniuje dabar vyksta viešojo transporto reforma, kurios proga pirmasis troleibusų parkas ir įsileido mus, kelis blogerius.

(Troleibusų lentelės. Visos nuotraukos ant jų paspaudus pasididina)

Negaliu nepasidžiaugti tuom, kad parkas išdrįso mus įsileisti. 
Matote - blogeris ne žurnalistas. Apart narcisizmo šakniagumbių palaistymo iš bloginimo jis nieko negauna, kad ir kaip džiūgautų ar girtųsi ar kad ir kaip trokštų, kad būtų kitaip. Nes padaryti kitaip yra labai nesunku, tik tada jau nebebūsi blogeris. O kol būsi blogeris, tai turėsi gyventi arba iš savo tikrosios profesijos (nieks nedraudžia bloginti apie ją ir apsimetinėti, kad blogas čia pirmesnėje vietoje) arba iš narcisizmo iš kurio lygiai taip pat galėtum sėkmingai gyventi būdamas menininku, visuomenininku ir dar n -ininkų (kad ir visais drauge, nieks netrukdo).

Nėra taip, kad taip būtų dėl to, jog blogeriai turi labai mažas skaitytojų auditorijas, bet dėl to, jog neapsimoka jiems mokėti ir jų papirkinėti. Žurnalistui sumokėjai ir jis jis rašys ką tau reikia, blogeriui sumokėjai - ok, jis parašys. O po savaitės rašys jau kas jam įdomu. Lietuvos įmonės tą puikiai žino. Kai kurios bando prisivilioti blogerius, kad apie juos gerai parašytų keliais buteliais alaus, pakeliais koldūnų ir panašiai. Vienos supranta, kad tai tik masalas, kad blogeris dažniausiai rašo apie tai, kas tuo metu vyksta jo gyvenime (tai kodėl negali vykti kokios arbatos degustacija?), bet kitos yra ganėtinai... naivios ir tikisi, jog taip padarys blogeriams įspūdį ir jie atsilieps tiktai gerai... Dauguma blogerių yra kaip tas mažas pasakos "Karalius nuogas" berniukas, kuris ir pats nesupranta ką ir kodėl čia pasakė, bet visi aplinkui OMG THAT IS SO RIGHT.

Taigi, troleibusų parkas įsileisdamas blogerius parodė vieną iš dviejų. Arba:
a) ten dirba visiški naivuoliai.
b) ten dirba kaip tik labai gerai savo darbą suprantantys žmonės, kurie dirba jį sąžiningai ir nebijo parodyti ką daro.
c) makabriška ir bedieviška a ir b mišrainė.

(Kadangi dabar vasara ir pagrindinis troleibusų naudotojas - moksleiviai ir studentai atostogauja (dar yra pensininkai, bet jų srautas pastovus), tai troleibusų važinėja mažiau ir dalis jų stovi parke laukdami rudens)

Parkas atrodo normaliai. 

Ta prasme nei tai labai nutriušęs, nei tai išpustytas. Tinkas nuo sienų nebyra. Robotai renkantis šiukšles paskui darbuotojus nevažinėja ir atėjusiųjų DNR neskanuoja. 

Ekskursiją pradėjome nuo dispečerinės (jos nefotografavau, nes be ten dirbančių darbuotojų ten tiesiog kompas ir stalas, ir nežinau ar darbuotojai būtų norėję rodytis mano bloge), kurioje koordinuojamas troleibusų darbas - dispečerė mato kur yra koks troleibusas mieste, kiek jis vėluoja, kiek atsilieka ir, jei reikia, gali susisiekti su bet kuriuo vairuotoju (ar jis su dispečerine, kaip supratau). Taip pat mieste pilna prikabinėta vaizdo kamerų, taigi gali pažiūrėti ir kas ten realiai vyksta, o ne tiesiog skaičiuką ant gatvės.

Pasižiūrėjome, kad mažai troleibusų vėlavo - daugiausia autobusai, o greitieji - vėlavo visi be išimties. Ten kažkaip persimetėme porą žodžių kad čia greičiausiai po naujovių taip - tiesiog greitiesiems duota per mažai laiko ir reikia tikslinti laikus arba laukti kol vairuotojai "adaptuosis". Bet aš čia kažkaip gūglinėju po internetus ir žiūriu, kad čia visai įprastas dalykas - troleibusai laikomi labiau pagal grafiką judančia transporto priemone. Va tik kodėl taip yra niekur niekaip nerandu. Jei turite idėjų ar šaltinių - maloniai kviečiu pasidalinti komentaruose.

( Mėsinėjamas troleibusas. Kadangi šiandien naudojamos geresnės medžiagos ir nedirbama taip chaltūrnai, tai net ir seni troleibusai važinėja daug ilgiau, nei buvo sumanę jų gamintojai. )

Po to nuėjome pažiūrėti kaip troleibusai taisomi ir tvarkomi. Vilniaus troleibusų parkas yra tikras zoologijos sodas - jame pilna visokiausių modelių ir senumo troleibusų (tas pats ir su autobusais). Taip yra dėl to, kad pas mus vis kažkas "daperkama" vietoje to, kad vieną kartą investavus vėliau susigrąžinti tuos pinigus ant taupesnio remonto ir priežiūros. Aš irgi negaliu pasakyti kur būsiu po 20 metų ir ką veiksiu, tad bėda slypi kur kas giliau, nei vien troleibusų parke.

Kaip supratau kai troleibusui atliekamas toks tikras generalinis remontas, tai iš seno troleibuso lieka tik rėmas - viskas sudedama naujai, o jei ne naujai, tai bent atnaujinama. Troleibusų parkas laisvai galėtų tapti ir troleibusų gamykla. Aš tikrai tikiu, kad galėtų - ten matyti paprasti darbuotojai atrodė ir pakankamai nagingi ir pakankamai protingi, bet be valdžios sprendimo jie juk patys nieko nepadarys, partizaniškai krūmynuose troleibuso nekonstruos.
O troleibusų parkas galiausiai klauso Vilniaus miesto savivaldybės ir kai vėliau kalbėjomės su valdžia", tai prasidėjo tokios sąvokos kaip "tai nenaudinga miestui", "to neleidžia politinė valia" ir t.t.

Ką valdžia teigė žinanti apie ją kalbant darbuotojus skyrėsi labiau nuo to, ką paprasti darbuotojai kalba   manantys apie juos kalbant valdžiai. Man, kaip žmogui iš internetų gatvės pasirodė, kad parko valdžia kažkokia truputėlį pasimetusi - vienoje vietoje kodėl kažko negalima argumentuoja, kad brangu, nors logiška, kitoje, kad reikia tą daryti, nes logiška, nors brangu.
Anot parko valdžios, tai viskas gerai, viskas čiki, tas ~80 troleibusų vairuotojų, kurie dėl transporto pertvarkymo netenka darbo gi gali už įsipareigojimą trims metams gauti autobuso vairuotojo išsimokslinimą ir tai, kad nuėmė mikriukus čia taip pat gerai, kaip ir Andriukaičio pasiūlymai naikinti privatų medicinos sektorių (nes iš esmės mikriukai buvo privatus viešo transporto sektorius) ar įvesti atidirbimą už mokslą. Tą palyginimą su Andriukaičiu aš iškėliau pati, nes norėjau kažkaip patikrinti ar čia aš kažko neprikuriu ir nėra taip, kad neteisingai interpretuoju.

Vienu žodžiu, tikiuosi kad čia tik aš taip savo perkaitusiom smegenim supratau ir tiesiog tai buvo papraptasti (o gal čia jau sudėtiniai?) lapsus linguae, nes visgi mūsų vizitas nebuvo nei oficialus, nei ką, tad mums buvo galima pudrinti smegenis ir aiškinti, kad troleibusai surenkami peraugusių boružių iš guminukų šviečiant vaivorykštėms ir grojant funky town, o mes jau būtume supratę/interpretavę kaip norime.

(Kaip tik matosi vieno troleibuso griaučiai. Kažkaip man net drąsiau jais važinėti po to, kai pamačiau kas jų viduje, nes iki šiol tai iš viso neturėjau įsivaizdavimo ant kokių caplių ar klijų ten viskas laikosi)

Grįžtant prie troleibusų remonto. Kiekvieną dieną troleibusų vairuotojai privalo registruoti visokius mažus gedimukus, kurie turi būti peržiūrėti prieš sekantį troleibuso paleidimą į laisvę. Netgi jeigu nėra jokių gedimų, tai troleibusas vis tiek pravažiuoja pro jį akylai nužiūrinčius darbuotojus ir patikrinama ar per jį nenuteka elektros srovė. Iki ekskursijos net nebuvau girdėjusi, kad kažką būtų nutrenkęs troleibusas, o gi visą gyvenimą gyvenu Vilniuje. Nesu ir ligoninėje girdėjusi tokio nelaimingo nutikimo, bet toks urban myth, pasirodo egzistuoja.

Manau senesnės kartos troleibusai gal nutrenkdavo su kokiu susikaupusiu statiniu krūviu ar dar ką.

(rodykle pažymėtas kabantis daiktas ir yra skirtas patikrinti ar troleibuse nėra elektros nuotėkio)

Labai įdomus ekskursijos metu iškeltas klausimas buvo kodėl troleibusus labiau vairuoja moterys, o autobusus vyrus. Bent jau kodėl taip buvo anksčiau, nes dabar panašu, kad po lygiai. Padiskutavom ir nusprendėm, kad taip buvo dėl to, jog troleibusų parke darbas moteriai anksčiau buvo lengvesnis - kol dar nebuvo vairų stiprintuvų reikėjo mažiau jėgos sukti vairui, troleibusas neturi mechaninės pavarų dėžės (dabartiniai autobusai irgi yra su automatinėmis), taip pat troleibusininkai buvo pasistatę sau daugiau stočių poilsiui.
Bet nežinau kiek tame tiesos, nes kiek teko bendrauti su troleibusų/autobusų vairuotojais ligoninėse, tai troleibusų vairuotojai darbu skųsdavosi labiau. Ir nei vienų, nei kitų darbas neatrodė lengvas. Žinoma, sakysite, kad lengvų darbų nėra, bet vairuotojų darbas yra prie tų, sunkesnių nei vidutiniškai sunkių.

Tai, va, taip viską sumuojant, ekskursija į troleibusų parką man patiko, parkas pasirodė gerai. 

(Pabaigai - augalai dirbtuvėse. Man čia buvo pats gražiausias vaizdas iš visos ekskursijos. Už tos plastmasinės sienelės yra stalai su kėdėmis poilsiui, rūkymo vieta, mikrobangė, karšto vandens ir kavos aparatai. Kavos aparatų ten primėtyta ant kiekvieno kampo. Labiau nei ligoninėje!)

2013-07-14 EDIT: :) pridedu nuorodą į Skirmanto Tumelio blogo įrašą apie šią ekskursiją.