Vis dar be interneto ir
nežinia ar pavyks jį įsivesti, nes mes negalime, kur gyvename,
atsivesti laido ar sudaryti ilgalaikių sutarčių. Tai palieka
nedaug pasirinkimų. Nepigių pasirinkimų. Gal ką sugalvosime, o
kolei kas - vėl rašau įrašą iš kavinės.
Antrąja savo dieną
Klaipėdoje prdėjau spėliojamu ar namuose, kuriuose gyvenu yra
karštas vanduo ar visgi nėra. Po trijų minučių šalimo ir buko
spoksojimo į tekantį vandenį visgi apsidžiaugiau - karštas
vanduo yra.
Tai didelė laimė.
Tuo labiau, jog naktį
porą kartų pabudau dėl vokų niežulio. Labi liūdnas LOL.
Paklausinėjau kelių kitų kitose Klaipėdos vietose apsigyvenusių
čia internetūrą atliekančių kursiokų - ne aš viena susidūriau
su naujo regiono mikroflora ir mikrofauna. Pusei niežti akis,
tarpupirščius, bėga nosis ar dar kas nors. Kas atvažiavo iš
karto po paskutinio egzamino tai jau šiek tiek priprato. Tikiuosi ir
man pasiseks ir akytės neišvarvės xD Ir labai labai tikiuosi, kad
čia ne autoimuninis susirgimas. Labai labai labai tikiuosi.
Mano dėmesį patraukė
buto šeimininkų paliktas radijo aparatas. Mums butą išnuomavusi
moteris sakė, kad kažkoks jo giminaitis ją krapštė ir lyg veikė,
bet po to vėl nebeveikė. Tokie daiktų veikimo apibūdinimai visada
man skamba tarsi sakytų "ten tik atsiknojęs laidas ir laikosi
ant seilių" - tai yra, nesunku pataisyti.
Taip ir buvo. Sunkiausia
dalis buvo atlupti radijo aparato dėžės nugarėlę, nes dėžė
sukalta iš daugiau nei centimetro storio medžio plokščių.
Būtent, sukalta, nesusukta. Viduje teko ieškotis atsuktuvo, kad
atsukčiau valdymo skydą. Ir labai greitai pasimatė, kad radijos
neveikimo esmė buvo labai paprasta - ji buvo nustatyta AM bangoms, o
ne FM. Kas nesunkiai pasitaiso (nors kambariokių nesužavėjo mano
pasiūlymas pamėginti kaip anteną panaudoti radiatorių).
Tai dabar turime
veikiančią radiją. Yeah. Prie progos apsižiūrėjau, kad ji iš
viso labai juokingai padaryta - pvz.: yra dalių, kuriose judesiai
(gi kažkaip reikia reguliuoti kokiomis bangomis sklindančio
klegesio nori klausytis) perduodami per ŠNIŪRĄ. Taip.
Šniūrelį/dirželį/virvelę/vištos susgyslę, kas ten žino. Bet
jam susidevėjus ir nutrūkus, taigi pataisymas trunka kelias
minutes, o jei nežinai, tai turi bogintis su visa dėže į taisyklą
arba net pirktis naują aparatą :/ ...
Ano nenufotografavau, nes
buvau labai excited taisymu ir ne tas buvo galvoje, o dabar vėl
blogą rašau iš kavinės xD
Paslampinėjom po
senamiestį, kuris buvo visiškai tuščias. Savaitgalis, o žmonių
tik kur ne kur. Mašinų irgi tiek nedaug, kad gatvę gali kirsti
apsidairęs daugiau dėl vaizdo... :D kur visi? Man visai nieko,
vaikštai ir kaip koks drakoniukas gali bėgioti nuo namo prie namo
klykaudamas "šitas mano!" ir "ŠITAS TAI TOTALIAI
MANO!!! Tik bet balkono. Tą gali kas nors pasiimti sau.".
Kalbant apie drakoniukus, tai štai
kokį puikų drakoną pavyko aptikti senamiestyje:
(UGNIES SLIEKAS)
Šalia šito puikaus raudonuodegio dar
kabo lentutė su štai tokiu teksu:
Legenda apie
KlaiPĖDOS vardo kilmę
Legenda pasakoja,
kaip prie Akmenos vidupio įskurusi Ugnį ir Saulę garbinusi gentis
išsiuntė du narsiausius giminės medžiotojus - šviesiaplaukius
mėlynakius Elnią ir Vilką - tinkamesnės vietos gyvenimui ieškoti.
Broliai laukinių gyvūlių takais per miškus ir ąžuolais
apaugusias kalvas keliaudami pamatė nuo aukštumos mėlyną didingą
jūrą. Norėdami ją pasveikinti ir nuo jos skiriančią klampią
balą aplenkti, broliai pasirinko skirtingus takus.
Sėkmingai pasiekęs
pakrantę Elnias pagalvojo, jog čia, kur geltonos smiltys ir beribė
jūra, atves savo giminę. O pagal Akmenos upę ėjęs Vilkas
pradingo amžiams. Kiek Elnias šaukė, kiek ieškojo - tik klampią
pėdą, pelkės ryjamą, terado. Sugrįžęs Elnias atsivedė savo
giminę ištirton vieton gyventi. Apie jo notykius ir bergždžią
klaidžiojimą pradingusio Vilko pėdomis dar šimtmečius buvo
pasakojama genties vaikams, kol istorija pasimiršo ir likto tik tos
vietos, kur Vilkas pražuvo pavadinims - "Klai(džiota)pėda".
Klaipėdos varas (Caloypede)
pirmąkart paminėtas Vytauto laiške 1413 m.
Prie ko tas
drakonas neįsivaizduoju.
Bet turiu sutikti,
kad su drakonais bet kas geriau. Taip, net Klaipėda.
Drakonų niekada
nebus per daug.
Šiandien
pietavome vietiname Čiliake. Ir niekaip negalėjome suprasti kaip
čia taip pasisekė, kad picos ne tik buvo panašios į tas, kurios
nupieštos meniu, bet dar ir nebuvo sugudrauta su produktais. Ožkų
sūris tikrai buvo ožkų sūris, o špinatai - švieži tikri
špinatai ir panašiai.
Čiūdų čiūdai.
Į Čilį apskritai ėjome tik todėl, kad visos kitos vietos arba
buvo per brangios, arba .. nedirbo. Taip. Savaitgalis, bet nedirbo
:D Figure it.
(PLĖŠK
MEILĘ. Tarkuok neapykantą. Pagruzdink pasimėgavimą.)
Antrą
dieną tęsėm savo buities gerinimą ir prie progos įsigijau
sirijos žiurkėnę, kuriai kambariokė padėjo pavadintu Tike.
Prisivežė čia mergos visokių drabužių, kosmetikos ir panašiai.
Aš irgi bandžiau atsivežti mandro šampūno, bet per klaidą
pasiėmiau kondicionierių dažytiems plaukams :D (ir pusę ryto
mąsčiau kodėl mano šampūnas neputoja)... Tai va. Aš graužiką
turėsiu. Logikos nėr, sutinku.
(Tikė
labai drąsi. Mus apžiūrinėja daug daugiau, nei mes ją. Bet bijo
juodų daiktų (pvz.: mobiliojo telefono, todėl pasitraukia nuo jo
toliau. Spėju dėl to, jog parduotuvėje, iš kurios buvo nupirkta,
prižiūrėtoja ją mums pagavo su juoda apsaugine pirštine)
(Tikei
nupirkau didžiausią narvą ir dubenėlį papuoštą žiurkėniškais
motyvais. Kiti su Tikei susiję pirkiniai niekuo nesiskyrė nuo bet
kokių kitų nulemtų žiurkėno atsiradimo namų ūkyje)
Žiurkėnei
iš pradžių davėme tik jos kombikorno, obuolio ir morkos.
Kol kas mieliausiai ėda pirktinį maisto mišinį.
Tiek
šiandienai :) Ryt ketinu parašyti vėl.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą