Puslapiai

2016 m. lapkričio 14 d., pirmadienis


Šiandien pirmą kartą sudalyvavau Balinto grupėje.
Michaelis Balintas (Michael Balint) yra vienas garsiausių XX amžiaus pradžios ir vidurio psichoterapeutų. Jis taip pat buvo ir šeimos gydytoju, tai dabar tai vieni tai kiti sako, kad jo veikla, idėjos ir technikos “priklauso” jų disciplinai (iš psichoterapeutų tai psichoanalitkai). Balintas prieštaravo Froidui ir jo požiūriui, kad vaikai gyvenimą pradeda nuo narsicizmo. Balinto nuomone jie gyvenimą pradeda nuo pasyvios meilės. Pasyvios, nes vaikas nori priimti meilę, bet dar negali jos aktyviai duoti, užtat labai pyksta ir nerimsta, kai jos negauna. Kai kurie užaugę žmonės daugiau ar mažiau sąmoningai atsimena šį bejėgiškumo ir priklausomybės nuo motinos laikotarpį, o noras vos ne pilnai susilieti su romantinės meilės objektu yra tiesiog vaikystės meilės atsiminimas ir ilgesys. Kartais šį jausmą suaugusiame vėl pažadina vaikas - čia ir gaunasi situacija, kai pvz.: moteris sako “mes pakakojom”, “šiandien valgėm” kalbėdama apie vaiką - kai jisai dar mažas nemoka atskirti savęs nuo motinos, tai ir jinai vėl (o kartais ir naujai) leidžiasi į šį švelnios meilės nuotykį vėl, neatskirdama vaiko nuo savęs. Jei jų santykiai darnūs ir jie abu gali patenkinti vienas kito meilės poreikius, tuomet likusiam gyvenimui didėja saugumo ir laimės jausmas. 
Dar Balintas sugalvojo bazinio trūkumo idėją - žmonės apie jį paprastai kalba taip “man viskas gerai, aš visko turiu, bet kažko visgi trūksta”. Tai labai plati teorija, kuri aiškina kodėl vieni žmonės bando “ieškoti savęs” per visokius ekstremalius sportus ir pasiekimus darbe (nuolat hiperstimuliuojasi), o kiti renkasi kitą kraštutinumą ir slopinasi svaigindamiesi arba leisdamiesi į kovas, kurių laimėti niekad ir niekaip negalėtų (mirtis yra galutinis pralaimėjimas). Skirtingai nuo žmonių, kurie taip elgiasi ne iš bazinio trūkumo, tai šie žmonės išgyvena stiprią vienatvę, nors dažnai lyg iš šono atrodo, kad turi ir draugų, ir šeimą. 
Trumpai - Froidas sakė, kad gyvenime patyrus traumą būna liūdna, o Balintas, kad gyvenime liūdina ne traumos, o gerų dalykų stygius. Pagal Balintą yra visiškai normalu, jei pacientas nori iš gydytojo (ar terapeuto) meilės, jei nori jį matyti ne tik tarp vizitų (seansų), liesti, gauti rūpesčio, dėmesio ir meilės, o ne tik techninius medicininius (psichoterapinius) dalykus ir sprendimus. Taip yra dėl to, kad liga (psichologinės problemos) duoda regresiją į vaikystę, motiniškos meilės ilgesį. Ir tada visiškai normalu, kad to negavęs pacientas ne eina ieškoti kito specialisto (kas būtų logiškiausia) bet siekia išlieti savo frustraciją, kaip kad vaikas verkia negavęs ko nori iš motinos - dėl to gydytoją skundžia, blogai atsiliepia, nori apšnekėti su kitais gydytojais, kaip nors jam pakenkti. Taip pasielgęs pajunta trumpą pasitenkinimą ir iš karto gilų liūdesį, kurio gali išvengti greitai pradėjęs šį žaidimą su kitu gydytoju ar terapeutu. Čia svarbu suprasti, kad žmogus taip elgiasi ne todėl, kad būtų "traumuotas" ar dar koks, o dėl to, kad liga ar problemos taip jį veikia. Jei taip neveiktų, tai nebūtų nei liga, nei problemos.

Pirmosios Balinto grupės susibūrė 1927 metais Budapešte, kai jis mokamai vedė kursus gydytojams kaip būti gydytoju - medicinos mokyklos ir universitetai išmokydavo technikos, bet pacientai reikalaudavo kažko daugiau. Ilgą laiką tai buvo laikoma pašaukimu ir talentu, bet dažniausiai būdavo bendravimo įgūdžiai, kuriuos gydytojai mokydavosi bandymų ir klaidų metodu, o kartais nuskildavo gimti dinastijoje ir išmokti tyliai iš savo tėvų-gydytojų. Iš esmės ta grupė, tai tiesiog struktūrizuotas grupės gydytojų pasikalbėjimas apie konkretų vieno iš jų ir konkretaus paciento terapinį santykį ir istoriją, kurioje kiti gydytojai pasidalina savo fantazijomis ir patarimais. Ten yra visa struktūra, kuri čia niekam nebūtų įdomi, bet esmė yra dideliame saugume grupėje dalyvaujančiam specialistui nepatirti nekonstruktyvios kritikos, ir švelnume pamatyti savo paties pacientui jaučiamų gerų jausmų atspindį kituose gydytojuose, jų pagalba išgyventi nerimą, liūdesį ir sugalvoti ką ir kaip toliau daryti. Viena Balinto grupė trunka apie pusantros valandos ir nežinau ar į jas daugiau vaikšto šeimos gydytojai ar psichoterapeutai. Dabar tai dažniausiai patys specialistai sau susiorganizuoja, kainuoja ne tiek pinigus, kiek laiką.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą